In memmoriam p. Mykolui
2011 metų pavasarį baigėsi vieno Žmogaus gyvenimo rėdos radas. Žmogus išėjo basomis pėdomis, palikdamas ištirpusio sniego žymes. Išėjo į anapusinę pirtį, rankose nešdamas tobulos kupolės beržinę vantą.
Į Jo delnus nugulusios beržų šakos išgyvendavo virsmą. Atminties virsmą. Gimties virsmą garo migloje, kai iš gelmių ataidi paprastas ir nuoširdus “Ačiū”, “Ačiū už beržo skalsą”.
Šis virsmas įliejamas į kiekvieną surinktą beržo lapų kupolę, į kiekvieną jos mostą gare, ieškant kelio vėl atgimti.
Ačiū p. Mykolai, kad leidot prisiliesti prie amžių tankmėje slypinčios vantų pynimo paslapties.
Skalsaus garo anapusinėje pirtyje.
Rodyk draugams