svidu, žibu, tvasku, skaistinuosi

Šį kartą naujas įrašas mano apleistame bloge ne tiek apie pirtį, kiek apie pasaulio tvėrimą rūko gaivoje.

Kažkada teko girdėti labai šaunų vaivorykštės, kaip reikškinio, apibūdinimą - “laumės pirtį kūrena, persis”. Štai ir aš prieš savaitę sėdėjau ant “savo” 175 m aukščio kalvos bei stebėdamas vaivorykštę virš miško mąsčiau, kad tokios šaunios, vaizdingos ir kupinos mūsų protėvių dermės su aplinka minties tėkmė turi nesustoti ir tekėti toliau. Kur galima būtų įausti šitą tėkmę, mintį į drobę?

Vakar ant tos pačios kalvos pažvelgiau į vis kairiau nuo Kupolinių už miško slėptis bandančią saulę ir suvokiau, kad prieš keletą mėnesių įvykęs pabėgimas iš Vilniaus tėra tik dar vienas stipinas gyvenimo rėdos rate su savo pavasariu ir rudeniu, su savo mirtimi ir gimtimi. Tačiau noriu į šio rato ašį įvelti mintį apie vaivorykštę ir daugelį kitų minčių apie lietuvišką pirtį. Dalinis tikslas bėgant iš miesto ir buvo visų minčių apie lietuvišką pirtį sukėlimas, surinkimas į vieną vietą.

Pora metų blaškėmės po Lietuvas, nuolat beldėm į Dzūkijos šilų duris, bet kojom ir rankom užsikabinome už žemaitiškos žemės. Sustojus čia maniau, kad viskas, lietuviškos pirties muziejaus (gyvo muziejaus, kur gyvenimas ir aplinka yra ne eksponavimui, o pajautai, suvokimui, savo gelmių regėjimui) nebesukurpsiu. Tačiau minėta vaivorykštė, ryto rūko glamonės praskaidrino nuo kasdienio juodo darbo sugrubusį protą ir išjudino dulkėmis nugulusios sielos virpesius - čia per artimiausiu metus atsiras lietuviškos pirties muziejus - gyvas organizmas, be vartotojų įgeidžių tenkinimo.

….apie pirties netradiciškumą pas žemaičius yra daug miglos privelta. Vienas iš kitų metų audžiamo lietuviškos pirties muziejaus tikslų ir yra etnografinės ekspedicijos po žemaičių sodybas norint tą miglą praskaidrinti.

p.s. “Kūliu” žemaičiai vadina akmenį.

Patiko (5)