svidu, žibu, tvasku, skaistinuosi

Kiek žmonių - tiek nuomonių. Dažnas (-a) girdėjo šį posakį. Šiame mano blogo įraše noriu užlieti samtelį minčių nuoviro ant daugelio pirtininkų krusnies. Ne dėl piktavališkumo ar arogancijos.

Apie papročius ir tradicijas.

Daugeliui nesukels abejonių pirmojo sakinio perfrazavimas, kad kiek Lietuvoje etninių grupių - tiek tradicijų, papročių arba dar platesnis - kiek baltų genčių - tiek pasaulėvokų. Ar būtų teisinga kitą mušant (galima ir vanta glostant) aiškinti apie tai, kad vienas arba kitas pirties ritualas yra prosenovinis, turintis nenukirstas šaknis ir tikrai lietuviškas arba baltiškas (suprask - buvęs įprastu ritualų tarp visų baltų genčių)? Ar galima organizuojant edukacines programas lietuviškai pirčiai pažinti, vadinti jas lietuviškos pirties vardu į programos turinį įtraukiant “druskos ir žolelių pilingą” (citata iš programos) (šliukšt pirmą samtelį)? Aiškų galima, bet neteisinga (aš save irgi dažnai sutramdau, kai norisi įsisprausti į teisingumo maršką). Tai tik dar vienas “opiumas liaudžiai” (ech, teisus buvo Ostapas Benderis). Ir tikrai išlenda nežinojimo rakštis, kai tokios programos pabaigoje pažadama atsakyti “į daugybę Jus dominančių klausimų apie lietuvišką pirtį” (šliukšt antrą samtelį). Vargu ar galima (norint, įtikinti galima) pasitelkus vieną ar kitą paprotį, paimtą iš vieno arba kito etninio regiono pateikti jį kaip tradicinį visiems lietuviams (ar dar drąsiau - baltams). Pavyzdžiui, elgsena su vantomis po pėrimosi - dažnai tenka girdėti teiginį, kad lietuviškoje pirtyje panaudotos vantos buvo pagarbiai sudeginamos, tačiau aš žinau ir priešingą tradiciją (kai prisikasiu prie dėžių su savo užrašais - paskelbsiu šaltinį), kai vantos po pirties panaudojamos pirčiai iššluoti, grindis numazgoti. Tai kuris iš šių papročių (jei galima taip aiškinti) yra teisingas, prosenoviškas ir buvęs visoje Lietuvoje (net neaiškus šio papročio egzistavimo laikotarpis amžių tėkmėje)? Net seniausios faktinės pirties Lietuvoje radiniai Kernavėje parodo, kad vantos buvo tiesiog numestos į pašalę. Į paskutinį mano įrašą blogę vienas komentatorius įpylė skeptiško antpilo ir paskatino mane truputi kritiškiau pažvelgti ne tik į komentatoriaus įtikėjimą viena tiesa, bet ir į savo nuostatas. Gyvo, nepertaukto papročio egzistavimas yra vertingesnis už tariamo papročio rekonstravimą. Manau, kad vieno arba kito pirties papročio ištraukimas ir pateikimas kaip buvusio visuotinai paplitusio tarp lietuvių yra neteisingas ir egoistiškas poelgis.

Apie ritualus.

Lenkiu makauklę prieš buvusį studijų metų magistrinio darbo ir kursinio vadovą profesoriu L.Klimką. Pasinaudosiu jo ir kitų autorių mintimi apie ritualą. Ritualas - sakralus veiksmas, kurio pagalba bandoma atkartoti pirmapradį veiksmą - tarsi vėl atgimtu pradžios pradžia. Kai ritualas nebeteko sakralumo (kai žmogus nustojo tikėti jo galia), jis tapo papročiu (štai čia turime vienintelę giją per papročius pažvelgti į ritualus). Tačiau ritualo rekonstravime pagrindas - tikėjimas, arba … ritualą demonstruojančiojo aktoriniai gebėjimai. Tačiau tiek vienoje, tiek kitoje pozicijoje - tai tik vieno arba kito lokalaus ritualo rekonstravimas. Ir dar blogiau - tikėjimas ritualo sakralumu rekonstravime dažniausiai neegzistuoja, nes mes priverstinai jį išgyvename dabarties laikmečio terpėje. Neneigiu ritualo reikšmingumo ir siekio atkartoti jį su tikėjimu jo sakralumu, bet čia vėl susiduri su daugelio noru pateikti, ir daugelio naiviu noru tikėti, “kad taip buvo per amžius pas mūsų protėvius” (suprask - pas visus baltus (kuršius, prūsus, lietuvius, galindus ir t.t.). Mes, pirties papročių ir ritualų rekonstravimui turime tik lašą rašytinių šaltinių (ir tai geriausiems norams esant pagrįstai galime prasiskverbti į XVII a.), o vieno ar kito papročio visuotinumo pabrėžimas yra tik mūsų noras, kad taip būtų.

Ieškokim, gretinkim, tikėkim sielos gelmėmis, bet nemeluokim sau ir kitiems, nes įtikėjimas mūsų neklystamumu gimdo šimtus klystančiu. Eikim į pirtį be išankstinių nuostatų, kad buvo “taip ir taip”. Kas buvo - ateis iš mūsų gelmių ir peržengs per dabarties įskiepitą skeptiškumą. Tik pajautę iš gelmių atėjusį suvokimą neikim ir neskelbkim apie “praregėjimą”. Vieni mus įvertins kaip kvailius, kiti seks paskui ir erzins savo lipšnumu. Tai yra Jūsų pažinimas. O tradicijos yra sukuriamos. Daugelis sutiks, kad mūsų protėviai, gyvendami gamtos ritmu ir jausdami jį, siekė išgyventi (nesušalti, pavalgyti, giminę pratęsti, duoklę sumokėti ir t.t. ir pan.). O visi ritualai, visos dvasios buvo reikalingos išgyvenimo užtikrinimui. Šis siekis yra visuotinas, bet ar jo siekimo būdai vienodi - nežinia. Tiesiog eikim į pirtį ir perkimės, garą kelkime bei kūną ir protą nuraminę sielai laisvę atgimti suteikim. Ar šiam atgimimo virsmui reikalinga pėrimosi technika, vanojimo varžybos, ritualų rekonstrukcija ir pan.? Atidėkim visą komercinį ir konkurencinį šlamštą į šalį - tiesiog išgyvenkim vieną sakralų virsmą - gimima.

Protą ir sielą apvalančio garo Jums.

Pora kartų teko garbė vienoje iš Dzūkijos nac. parko Musteikos kaimo pirtelių garą kelti, kūną su drebulių-lazdynų vantą pažvalinti. Musteikos kaimas garsėja savo archaiškomis tradicijomis (apie musteikiškių vantų pynimo būdo identišką panašumą su man iš Zarasų krašto žinomu jau rašiau). Tačiau vienos archaiškos pirties tradicijos Romas Norkūnas neatskleidė, nuo svetimų akių nuslėpė. Rašydamas apie lietuvišką pirtį minėjau vieną archaiškiausių garo pirtyje išgavimo būdą - milimą. Štai kaip šią archaišką tradiciją Musteikos kaime aprašo pats Romas Norkūnas: “Susitinkame kaimynai pirtyje. Dūmai vertėsi per langelį ir per duris, šį kartą kūreno Antanas, jo malkos pušinės, geros, sausos, ilgos - apie šešiasdešimt centimetrų, bet žarijų nedaug šį kartą gavosi. Man irgi praėjusį kartą nenusisekė: žiemos pabaiga, jau baigiasi akmenys ir žarijų buvo nedaug, tačiau krosnis buvo gerai įkaitusi. Dėl to pats įdomumas išlieka - jis būna pradžioje, vos atėjus į pirtį, tada kiekvienas paeiliui imame su medinėmis replėmis iki raudonumo įkaitusius akmenis ir dedame į skardinį kibirą. Ir tuomet retsykiais pasigirsta didelis sprogimas. Sprogsta akmuo, visas vanduo iš kibiro lekia lauk - tiesiai į lubas, akmuo per akimirką pavirsta į smiltis. Po keletos tokių įvykių aš irgi pradedu bijotis kaip ir kaimynų anūkas bernelis Justinas, juk retsykiais ir kibiras lekia į šoną kelis metrus, dažniausiai jisai jau būna nesuremontuojamas. Todėl reikia darbuotis atsargiai, akmenį leisti iš lėto ir klausytis ar nelabai „griaudžia”. Bet šį sykį akmenys „geri” ir nesproginėja, todėl visi ramiai užimame savo vietas ir laukiame kol po pirtį pasklis didesnis karštis ir geras garo kvapas.”

Štai kur dar gyva sena archaiška lietuviškos pirties tradicija. Suteikit šitai tradicijai gyvasties ir savo pirtyse bei geru žodžių minėkit musteikiškius už jų kuklų tradicijų sergėjimą.

Gero garo ir skalsos.

Šį kartą naujas įrašas mano apleistame bloge ne tiek apie pirtį, kiek apie pasaulio tvėrimą rūko gaivoje.

Kažkada teko girdėti labai šaunų vaivorykštės, kaip reikškinio, apibūdinimą - “laumės pirtį kūrena, persis”. Štai ir aš prieš savaitę sėdėjau ant “savo” 175 m aukščio kalvos bei stebėdamas vaivorykštę virš miško mąsčiau, kad tokios šaunios, vaizdingos ir kupinos mūsų protėvių dermės su aplinka minties tėkmė turi nesustoti ir tekėti toliau. Kur galima būtų įausti šitą tėkmę, mintį į drobę?

Vakar ant tos pačios kalvos pažvelgiau į vis kairiau nuo Kupolinių už miško slėptis bandančią saulę ir suvokiau, kad prieš keletą mėnesių įvykęs pabėgimas iš Vilniaus tėra tik dar vienas stipinas gyvenimo rėdos rate su savo pavasariu ir rudeniu, su savo mirtimi ir gimtimi. Tačiau noriu į šio rato ašį įvelti mintį apie vaivorykštę ir daugelį kitų minčių apie lietuvišką pirtį. Dalinis tikslas bėgant iš miesto ir buvo visų minčių apie lietuvišką pirtį sukėlimas, surinkimas į vieną vietą.

Pora metų blaškėmės po Lietuvas, nuolat beldėm į Dzūkijos šilų duris, bet kojom ir rankom užsikabinome už žemaitiškos žemės. Sustojus čia maniau, kad viskas, lietuviškos pirties muziejaus (gyvo muziejaus, kur gyvenimas ir aplinka yra ne eksponavimui, o pajautai, suvokimui, savo gelmių regėjimui) nebesukurpsiu. Tačiau minėta vaivorykštė, ryto rūko glamonės praskaidrino nuo kasdienio juodo darbo sugrubusį protą ir išjudino dulkėmis nugulusios sielos virpesius - čia per artimiausiu metus atsiras lietuviškos pirties muziejus - gyvas organizmas, be vartotojų įgeidžių tenkinimo.

….apie pirties netradiciškumą pas žemaičius yra daug miglos privelta. Vienas iš kitų metų audžiamo lietuviškos pirties muziejaus tikslų ir yra etnografinės ekspedicijos po žemaičių sodybas norint tą miglą praskaidrinti.

p.s. “Kūliu” žemaičiai vadina akmenį.

Prieš 5 metus, atostogavome su šeima vienoje sodyboje Zarasų raj. Turėjo jie šleivą pirtelę - statybinio vagonėlio ant ratų pavidale. Tą sodybą prižiūrėjo žilą gyvenimo siūlą pinantis aukštaitis. Pirties dienos rytą jis pirmą kartą prabilo - “ar vantų reikės?”. Chm? Jau norėjau atsisakyti, bet smalsumas nugalėjo. Tokio vantų pynimo dar neregėjau. Sekiau jo rankų judesius, bet visvien tokio pynimo būdo neperpratau. Supirkau visas jo vantas. Naudojau jas tik ypatingomis progomis ir vis nagrinėjau, nagrinėjau, bet pynimo paslapties neatskleidžiau.

Šiemet, birželio mėn. man šovė mintis paskambinti tos sodybos šeimininkams ir paklausti ar vantų autoriaus Dievulis pas save nepasikvietė. Nudžiugau, kad dar gyvas ir mielai priimtų pasimokyti vantų pynimo.

Kartu su žmona suorganizavome tuntą šeimų vantų pynimo svaitgaliui. Dvi dienas mokėmės: kaip tinkamas šakas rinkti, kad medžiui nepakenkti, kaip į kupolę sudėti, kaip supynti ir t.t. Įsigakalbėjome su žmogumi. Paaiškėjo, kad tokio vantų pynimo būdo jis išmoko iš savo senelio (nes augo be tėvo) - sudėjus jo amžių su senelio nutariau, kad šitam vantų pynimo būdui bus tikrai virš 100 metų. Vienintelį kartą tokiu pynimo būdu nupyntą vantą mačiau tik Dzūkijos nac. parko muziejuje iš senomis tradicijomis garsėjančio Musteikos kaimo. Šis būdas neleis išbyrėti vantai net jeigu atsilaisvintu virvės mazgas (vienas vantos galas yra pinamas - o mazgas rišamas tik vienoje vietoje). Vantų pynimo mokytojas per dieną surenka apie 30 vantų. Po ilgų kasdienių praktikų, artėjant garsiam Vilniaus Žolynų (Raganų) turgui, per diena sugebėdavau paruošti 33 vantas. Nepakartojama patirtis.

Džiugu, kad neleidome senam amatui ir tradicijai užmarštin išeiti.

Mano patirtis (praturtinta vantų pynimo mokytojo (chm? jeigu pridėti dar ir jo senelio patirtį…):

1. Šakas vantoms rinkti tik iki Rasų (Kupolinių). Mano pastebėjimas: ąžuolo, uosio šakas galima rinkti ir po Rasų, nes šie medžiai lapus skleisti pradeda vėliau už kitus medžius. Taip pat beržo, drebulės, šermukšnio, lazdyno šakas vantai galit rinkti ir savaitę, dvi po Rasų, jeigu medis auga šiaurinėje pamiškėje, netoli vandens telkinio (vėliau pradeda lapus leisti ir drėgmės netrūksta). Jeigu šakas rinksit pietinėje pamiškėje, laukymėje su drėgmei laidžiu gruntu, tai jos gali būti netinkamos vantoms ir iki Rasų. Gamta mums pati pasako kada ir kur rinkti, tik mes dažnai nesuprantam jos kalbos.

2. Šakos vantoms renkamos tik nuo jaunų medžių. Beržams, drebulėms, šermukšnėms, uosiukams pjaunamos apatinės šakos paliekant neliestas viršutines šakas. Taip leisit medžiui toliau augti. Ąžuolo šakos renkamos irgi nuo apatinių šakų atsirenkant tinkamas

3. Vantos rišamos, pinamos kol lapai nėra nuvytę. Mano pastebėjimas. Nuvytus, apdžiūvus lapams Jums nepasiseks surinkti šakų į darnią kupolę. Žolynai vantoms renkami kartu su šakomis vantoms ir įpinami kol nėra nuvytę, sudžiūvę (jei nespėjat, pamerkit į vandenį, o šakas paskleiskit plonu sluoksniu ant drobės vėsioje patalpoje ir užklokit drobiniu audeklu - pora parų išsaugos gyvastį)

4. Vantos džiovinamos vėjo perpučiamoje ir nuo saulės apsaugotoje patalpoje.

5. Šviežia vanta pėrimuisi nekišama į karštą vandenį. Kaip su svilinamu paršu, ir gyvą padarą kankinat, ir patiems nesmagu. Sumerkus šviežių lapų vantą į karštą vandenį Jus turėsit keistos formos “mazgotę” pamautą ant keletos šakų. Nei skalsos, nei sveikatos. Kodėl? Todėl, kad viršutiniai šakų lapai turi gležnus lapkočius o ir patys šakų galai irgi būna gležni. Kai ant tokios gležnos žalumos užpilat garšto vandens, ji praranda tvirtumą. Geriausias būdas šviežią drėgną (drėkinamą šalto vandens kubiliuke) vantą keletą kartų apsukti perenėje virš galvos prieš tai pakėlus garą.

6. Išdžiūvusi vanta irgi nekišama į karštą vandenį, neperpilama verdančių vandeniu. Tokią vantą būtina pamerkti į šaltą arba vėsų vandenį 4-6 val. (ąžuolo, uosio, drebulės vantą gali tekti pamerkti ir ilgesniam laikui) iki pėrimosi. Mano pastebėjimas. Šaltame vandenyje medžio lapai įmirksta ir atsigauna lėtai, todėl išlieka tvirti. Jei skubėsit, kaip Jus dažnai vartotojiška aplinka moko, tai savo kūną ir sielą ne lapo skalsa žadinsit, bet šluotražiu už kvailumą plaksit. Šaltame vandenyje atgyjusi vanta Jums tarnaus net keletą pirties šventadienių (nors pagal tradiciją nederėtų jos vėl naudoti. Tačiau, nuplovus ją tekančių šaltu vandeniu, pašalinsit viską, ką ji nuo Jūsų surinko). Jei nutarsit pasinaudoti ją dar ir kitą pirties šventadienį - nepalikit džiūti pirtyje, geriau pakabinkit priešpirtyje (kur nepatenka saulės spinduliai) arba prausykloje.

7. Svarbiausia išmokti stebėti gamtą ir niekur neskubėti. Juk žemaičiai taikliais sako - skubini-subini (vert. kai skubini, subinė gaunasi)

skalsos Jums.

Mokytojo darbas “suėda” net mano nakties laiką. Taip “suėdė” ir visą šių metų patirtį. O jos buvo apstu, pradedant mano su žmona suorganizuotu vantų pynimo seminaru, “raganų” turgumi ir baigiant dzūkišku garu Musteikos kaime. Turiu vilties, kad visą tą patirtį iki trumpiausios metų dienos surašysiu ir su Jumis pasidalysiu.

Didžiulis Ačiū “briedžiui” už kometare apie lietuvišką pirtį įterptą nuorodą į Kernavės archeologinius kasinėjimus. Fantastiška medžiaga.

Štai kas 2005 m. buvo atkasta Kernavės žemutinio miesto vietoje.

“Pirtis (pastatas 2) rasta Žemutiniame mieste 14 a. antrosios pusės sluoksnyje. Pastatas suręstas iš pušinių rąstų ir užima 4,8×4,82 m plotą. Medinės grindys buvo suklotos iš plačių pušinių lentų. Į kairę nuo įėjimo, kampe, stovėjo 1,6×1,3 m dydžio krosnis, sukrauta iš akmenų be jokio molio skiedinio. Kruopščiai sukrauti įvairaus dydžio akmenys sudarė krosnies skliautą. Iš trijų pusių krosnies konstrukcija sustiprinta papildomomis lentų sienelėmis. Ties pakura vietoje medinių grindų buvo plūkto molio ir akmenų grindinėlis. Šalia krosnies rasta masyvaus vertikalaus stulpo liekanų. Šis rąstas prilaikė atraminę sienelę ir tikriausiai plautus. Vienintelis pirties viduje rastas daiktas - medinis kaušelis su rankena-kabliu, skirtas vandeniui iš kubilo semti.
Pirtis stovėjo atokiau nuo kitų pastatų miesto pakraštyje. Aplink pirtį buvo degėsių ir nuodėgulių sluoksnis, susidaręs valant iš krosnies degimo produktus. Aplink pirtį rasta daugiau nei dešimt beržinių vantų (ilgis - 50 cm), kurių dalis surišta liepos karnomis.
Nuo pirties link Žemutinio miesto V pakraštyje buvusios užpelkėjusios pievos vedė akmenimis grįstas takelis. Tikriausiai ten buvo iškasta kūdra, kurioje maudėsi pirtyje pasikaitinę žmonės. Šalia takelio rasti čia augusių juodalksnių kelmai”

Fantastika. Štai Jums ikikrikščioniškos Lietuvos pirties architektūrinis pjūvis. Imkit ir statykit bei visokių dabartinių pirčių statytojų postringavimus pavėjui paleiskit.

Ech. Kad taip tų vantų nuotraukas iš archeloginių kasinėjimų paveizėti. Vantų pynimo būdas, kurio aš išmokau šią vasarą, yra bent 100 metų senumo (pagal dzūkijos patirtį gal net ir dar senesnis). O čia net 600 metų senumo. Šią vasarą bandžiau rišti ir su liepos karnomis - rezultatas manęs nenudžiugino. Karna džiuvimo metu nesusitraukė kartu su džiūnančiomis beržo, drebulės, ąžuolo, šermukšnio, liepos, uosio šakomis todėl mazgas liko laisvas ir neapspaudė šakų.

Mistiškas, makabriškas, pelną nešantis, isteriškas “kiaulių gripas” tapo dar kvailesnį pavadinimą turinčių globalizacijos reiškiniu - pandemija. Tuntai strioko apimtų tautiečių braunasi į vaistines. Dar tiek pat užsiima vudu šamanizmu su sveikatos ministro vaškine lėle dėl nenupirktų tariamų panacėjų - vakcinų nuo grėsmės tapti kiaulėmis (taigi dažnas tautietis senai yra tokiu virtęs).

Tačiau dažnas senai pamiršo, kad organizmo su stipriu imunitetu jokios kiaules ar paukščiai (chm? jie buvo pernai) neap…… Jokie cheminiai vaistai imuniteto stipresniu tikrai nepavers. O nuolatinis (kartą per savaitę) šventadienis lietuviškoje pirtyje, geru žodžių protėvius minint, savo rankomis rinktų vaistažolių nuoviro garą kalbinant, medžio lapų skalsa mėgaujantis, šaltu vandenių kūną ir sielą gaivinant, vaistažolių arbatą skanaujant ir savo mintis skaistinant, tikrai imunitetą sustiprins, sielą praskaidrins ir protą iš visų pasaulio informacinių šiukšlių atlaisvins.

Mielas (-a) tautieti (-e), eik į lietuvišką pirtį žiemą-vasarą ir apie paukščiais kiaules skraidančias nebegalvok. Išskris kaip ir atskrido.

Skalsos ir sielos ramybės pirtyje.

Netoli kiekvienos pirties esančioje pievoje, darže rasite kiaulpienių. Ši “piktžolė” garsi savo vaistinėmis sąvybėmis. Iš jos galima pasigaminti ir puiku pirties gėrimą. Prisirenkate kiaulpienės žiedų, užpilate karštu (virintu tik iki pirmųjų smulkių vandens burbulų) vandeniu, ataušinate iki +/- 70 laipsniu, idedate medaus ir atšaldote iki kambario temperatūros. Turėsit puikų, saulės svaigulio ir šilumos sklidiną, bičių duzgimo prisotinta gėrimą.

Gero garo

Atsiprašau už temą, kuri nepritampa prie šio dienoraščio turinio. Prieš keletą mėnesių slaugiau sunkios ligos pargriautą dukterį ir … “vartojau” kelionių tema rašančio “skaitalo” straipsnius. Aptikau vieną straipsnį apie pirtis ir su džiūgesiu perskaičiau. Šaunus straipsnis, bet mintis apie “puikų pirties ir … sekso joje suderinamumą” mano klumpes į viršų užmetė. Pirtis - sakrali erdvė kaip ir maldos namai, meditacijos vieta ir pan. Juk niekam nešauna į galvą pradėti pavasarinių šunų ritualų ant altoriaus? Aišku, būna visokių dvikojų padarų, tačiau pirties erdvės sakralumo, kurioje, kaip šventoje erdvėje, apsaugotoje nuo išorinio pasaulio pavojų gimdavo vaikai, neišsaugos šuniški polėkiai.

Palikim šią erdvę švarią nuo kūniškų minčių.

Atsitiktinai užkliuvau vikipedijos žodyne už pirties termino apibrėžimo ir turinio išaiškinimo. Chm? Keista, ar noras lietuvišką pirtį vadinti “rusiška” atsirado iš lietuvių savigarbos neturėjimo kai nuo carinės Rusijos, sovietinės okupacijos laikų lietuviškas pradas buvo niekinamas, o gal čia tarybmečio ilgesio fenomenas kaip ir “tarybinės daktariškos dešros” propaganda?

Atsiprašau jei žemiau pateiktas tekstas įžeis kitaip mąstančius. Šis tekstas taip pat nėra tautinės nesantaikos kurstymas arba inkvizicinis kitaip mąstančių persekiojimas su pirties vanta rankoje. Tiesiog noriu pateikti savo ir kalbininkų informacija paremtas mintis apie “rusišką pirtį”, kad atsirastu noras mąstantiems mąstyti.

Kas yra “Garinė pirtis”?

1. pirtis, kurioje garas išgaunamas pilant vandenį arba augalų nuovirą ant įkaitusių akmenų.

2. pirtis, kurioje garas išgaunamas milint (procesas, kai ant žarijų įkaitintas akmuo dedamas į kubilą su vandeniu).

Kas yra “turkiška pirtis”?

Garinė pirtis dažno išmanančio piliečio painiojama su “turkiška pirtimi”. Tai nieko bendro neturinčios pirtys. “Turkiška pirtis” yra antikinė terma, kuri buvo perimta iš senųjų graikiškų, vėliau romėniškų kolonijų, kurių buvo gausu visoje vakarinėje dabartinės Turkijos (Mažosios Azijos) pakrantėje. Garas termoje buvo išgaunamas pilant vandenį ant įkaitusių grindų (po grindų danga buvo karšto oro kanalai).

Kodėl “lietuviška pirtis” o ne “rusiška pirtis”?

Garinė pirtis taip pat neturėtų būti vadinama “rusiška pirtimi”. Garinei pirčiai turėtų būti taikomas terminas “lietuviška pirtis” arba dar tikslesnis - “baltiška pirtis”. Dar tikslenis terminas būtų tiesiog “pirtis”. Šį terminą paremia kalbininkų ir archeologų tyrimai. Kalbininkai suomišką žodį “pirtti” (vert. dūminė pirkia) nurodo kaip skolinį iš baltų kalbų. Žodis “pirtis” yra archaiškas baltiškas terminas. Kad suomiškas žodis “pirtti” (vert. dūminė pirkia) paimtas iš tos pačios reikšmės baltiško žodžio pirtis (reikšmė - statinys pėrimuisi, maudymuisi) kalbininkams nekelia prieštaravimų. Nežinoma tik kodėl ir kada žodžio reikšmė “pirtis” (statinys pėrimuisi, maudymuisi) suomių kalboje pasikeitė arba išsiplėtė į “dūminė pirkia”. Kalbininkai mano, kad baltiškas žodis “pirtis” suomiams galėjo būti paskolintas nuo II tūkst. pr. Kr. iki I a. po Kr.

Tarpukario lietuvių kalbininkas P.Skardžius rusišką žodį “баня” (maudykla, vonia, pirtis) kildina iš lotyniško “balneum”. Dar kiti kalba apie šio žodžio kilmę iš olandiško vonios termino (nežinau kiek jis pagrįstas)

Latvijoje garinė pirtis yra vadinama tiesiog “pirts”, bet ne “rusiška pirtis” (kiek beklausdavau latviukų, kodėl jie pirties nevadina rusiška, tik pirštu prie smilkinio sukiojo (gal man vertėjo toki klausimą užduoti Rygoje arba Daugpilyje….)).

Pirtis, pagal archeologinių tyrinėjimų duomenys, baltų gentims buvo žinoma dar Ankstyvojo žalvario amžiuje (XVIII-V a. pr. Kr.). Kretuono gyvenvietės (XV-XIV a. pr. Kr.) pastate vienas židinys buvo ovalus, 50–70 cm skersmens, viršuje apdėtas akmenimis, tuo tarpu, kiti židiniai, šiek tiek įgilinti, be akmenų. Manoma, kad tai galėjo būti apeiginės pirties vieta.

Archaiškąją baltų pirtį slavų gentys galėjo perimti XII-XI a. pr. Kr. asimiliavus Dniepro baltus ir užėmus jų gyventas teritorijas Dniepro upės baseine.

Taip pat neatmestina ir prielaidą, kad baltiška pirtis galėjo išplisti ir karaliaus Mindaugo laikais išsiplėtus LDK į slavų gyventas žemes.

Baltiškos pirties archaiškumas sietinas ir su dar neišnykusiu garo išgavimo būdu - milint (ant žarijų įkaitusį akmenį dedant į kubilą su vandeniu). Manoma, kad milimo būdu akmens amžiuje buvo užvirinamas vanduo. Tai nėra tik baltiškas veiksmas. Milimo procesas buvo paplites visoje mezolito, neolito europoje.

Kiekvienas (-a) turi laisvę pasirinkti ką ir kaip vadinti, bet prieš pasakant žodį kviečiu pamąstyti.

p.s. ne terminai gerą pirtį padaro gera ir ne lažybos kas pirmas - višta ar kiaušinis. gera pirtis būna tik nuo mūsų gerų minčių ir proto ramybės.

gero garo