BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tautinio paveldo “fronte” nieko naujo.

Pagaliau sulaukiau dar kovo 28 d. vykusio tautinio paveldo komisijos posėdžio protokolo. Gaila, bet iki ten neatsklido nei lietuviškos pirties garo skaidrumas, nei vantos lapų skambesys. Tai buvo spektaklis, kupinas ruginės duonos miltų, grikinių babkų, sūrių, gamyklinių uogienių, dalies komisijos narių tuščių skrandžių urzgimo. Visame šitame veiksme lietuviškos pirties vanta buvo kaip mazgotė pakampėje - niekam nereikalinga ir nematoma. Kam iš komisijos narių ji gali būti verta dėmesio, jeigu paklausus kiek posėdyje dalyvaujančių komisijos narių nuolat lankosi pirtyje tepakilo tik pora rankų? Sunku žmogui kalbėti apie istorinį paveldą skrandžių urzgesį skatinančio maisto fone - vantos nei paragausi, nei ant kojos užmausi.

Graudu ir juokinga, kai atskiros komisijos narės (komisijoje posėdžio metu buvo tik vienas vyras) paklausė - Kuo remiantis komisija turėtų sertifikuoti vantas?! Jeigu komisijos nariai nežino pagrindinio tautinio paveldo atrankos kriterijus reglamentuojančio norminio dokumento, tai ar verta kalbėti apie komisijos susivokimą? Gal ir verta, nes tarp sutartines dainuojančių komisijos narių atsirado vienas(-a) narys(-ė) kuri(s) suvokė vantos vietą paveldo sąraše, keturi nariai(-ės) kurie kukliai susilaikė nuo aiškios pozicijos išraiškos. Tačiau 11 komisijos narių išlaikė tiesmuką ir vienos ekspertės požiūriui atliepiantį vantos sugretinimą su mazgote bei toliau traukė sutartinę - “vantų nebėraaaaa…”

Pasižiūrėkim į argumentus:

a. Citata - “Pirtis mūsų protėviams turėjo pagrindinę paskirtį - prausimosi, organizmo higienos poreikių tenkinimo. <…> Dažnai dūminėje pirtyje keleta dienų buvo rūkoma mėsa, pirties patalpa pasitarnaudavo ir linų minimui, odų išdirbimui ir džiovinimui.”

Pasirodo, ekspertai nežino, kad pirtyje būdavo gimdoma arba mažinamas sarėmių skausmas, prausiami naujagimiai arba mirusieji, teikė edukacinę funkciją perduodant žodinę suaugusių patirtį mažesniems, užėmė vietą dvasinėje pasaulėžiūroje (laumių, velnių veikimo laukas, sielą apvalanti funkcija). Koks sąmoningas “nežinojimas” arba tikras nesuvokimas dėl daugelio komisijos narių siauros specializacijos ir atmestino (tokio tarybinio partinių pirtelių verto) požiūrio į pirtį.

b. Citata - “Vantos ir vantų rišimas nėra priskirtas tradiciniams amatams Lietuvoje. <…> Tradicinėmis laikytinos ir tos gamybos šakos, kurios ištobulina <…> bei paverčia juos (gaminius (mano pastaba)) <…> savita mūsų šalį reprezentuojančia preke. Todėl vantos nebuvo įtrauktos į Tradicinių amatų klasifikatorių.”

Va čia tai bent. Vanta ne dešra ir ji nereprezentuos Lietuvos. Ar kam rūpi, kad lietuviškai garinei pirčiai minimum 1000 metų? Ar domina komisijos narius, kad Kernavėje ir sertifikavimui teikta viena iš vantų yra iš mūsų (Lietuvos) istorijos XIV amžiaus? Ne. O suomiai ir toliau sėkmingai išnaudoja savo pirties propagavimą, kaip šalį pristatančią prekę. Biurokratinis trumparegiškumas ir nieko sąmoningo (meilė savo krašto istorijai perduodama tik per skrandžius).

Verta tarstelti žodelį ir dėl komisijos nesusivokimo sertifikavimo kriterijus reglamentuojančiame norminiame akte (Tautinio paveldo produktų atitikties tradicijai kriterijų aprašas). Komisija vantų rišimą vertina pagal amato kriterijų, tačiau vantos teiktos sertifikuoti kaip tradiciniai gaminiai. Pačiam norminiam akte visur atskiriamas gaminys ir amatas (nurodoma, kad “gaminys ir (arba) amatas…” (atkreipkit dėmesį į žodį “arba”)). Nors posėdžio metu atkreipiau komisijos dėmesį į tai, kad ji turi vadovautis norminiame akte apibrėžtu formulavimu, bet … (nieko nematau, nieko negirdžiu…). Dėl pačio tradicinių amatų klasifikatoriaus irgi verta pastebėti, kad jis niekada nebuvo galutinis (pvz. muilo jame seniau nebuvo). Jis ir negali buti galutiniu, nes kitaip jis butu trumparegiška aksioma.

c. Citata - “<…> ekspertų nuomone vanta yra neatsiejama nuo pirties ir reikėtų teikti sertifikuoti kompleksiškai.”

Chm? Sėdžiu ir galvoju, kodėl šaukšto nėra būtina sertifikuoti kompelsiškai su lėkšte arba sriubos dubeniu, kodėl veltinio kartu su jį dėvinčiojo koja arba medinio duonkubilio kartu su raugu, duonkepe krosnimi? Kodėl tokia “nuomonės” išimtis pirties vantai? Nesuprasi svetimo proto šešėlių. Ypač kai pirties vanta yra tarsi šermukšnio rykštė pikto norinčioms dvasioms.

Komisijos išvadose nei logikos, nei teisnių reikalavimų paisymo, nei tautinio sąmoningumo.

Man nuoširdžiai gėda dėl komisijos prieš a. a. lietuviškai pirčiai visą gyvenimą pašventusį St.Daunį, prieš visą lietuvišką pirtį gerbiančią pirtininkų(-ių) bendruomenę.

Kviečiu visus prisijungti prie planuojamo skundo ŽU ministrui ir rašyti man el. pašto adresu p.klapatauskas@gmail.com

Toks komisijos sprendimas yra mūsų pirties istoriją menkinantis požiūris kuris atspindi tik jos narių asmeninį požiūrį.

Rodyk draugams

Senosios pirtys Šiaurės Vakarų Lietuvoje 1.

Vis renku medžiaga apie žemaičių gyvenamoje teritorijoje buvusias pirtis, su jomis susietą dvasinį paveldą, mitologiją. Dažnai nebūna laisvų lėšų nulėkti į vieną arba kitą vietovę ir patikrinti informacijos apie ten buvusią pirtį.

Lašas po lašo pradėsiu ją skleisti savo tinklaraštyje.

Tačiau man reikalinga ir Jūsų pagalba. Gal kas žinot, matėt, girdėjot patikimą informaciją apie dar esamą (statyta maksimum 4-am dešimtmetyje arba dar geriau XIX a. II pus. - XX a. pr.) arba buvusią pirtį Plungės, Rietavo, Telšių, Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Akmenės raj.? Jei turit tokios informacijos, parašykit pranešimą į komentarų laukelį - atlėksiu, išmatuosiu, užfiksuosiu, pakalbinsiu ir į tinklaraštį paskelbsiu.

Ačiū

Rodyk draugams

Ar lietuviškos pirties vantos vertos tautinio paveldo vardo?

Ketvertą metų rinkau medžiagą apie lietuviškos pirties vantas. Važinėjant, bendraujant su garbaus amžiaus žmonėmis, narstant po muziejus, archyvus, šnekinant archeologus, istorikus pavyko išgryninti vieną specifinį vantų pynimo būdą, kuris vis dar žinomas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Šis būdas tikrai buvo žinomas ir Šiaurės Vakarų Lietuvos teritorijoje, bet tyrimas šioje erdvėje dar tęsiamas. Prieš keletą savaičių visą surinktą medžiagą iš pateikėjų ir Kernavės kasinėjimų, su proceso fotofiksaciją, su istorine, dokumentine medžiaga sudėliojau pagal reikalavimus ir atidaviau į ŽŪM Tautinio paveldo skyrių. Prieš pora dienų mane pasiekė informacija iš Tautinio paveldo komisijos posėdžio - ji gluminanti ir stebinanti. Viena komisijos ekspertė vantas sulygino su beverčiu buitiniu skudurėliu. Dar kiti suabejojo jų tautinio paveldo reikšmingumu ir pan. Man, kaip lietuviui ir lietuviškos pirties istoriją, raidą nagrinėjančiam žmogui yra GĖDA dėl tokio atsainaus, biurokratinio požiūrio į mūsų istoriją ir jos paveldą. Man skaudu, kad visokie gaminiai, kurių atitikmuo tautinio paveldo vardui dažnai būna miglotas, paskelbiami tautiniu paveldu. Pirties vanta pasirodo tokio įvertinimo neverta. Man toks požiūris sukelia ir graudu juoką - gal tegul “rusiška pirtis” tampa mūsų tautiniu paveldu?

Artimiausiomis savaitėmis dar bandysiu įtikinti bent dalį komisijos narių, kad lietuviškos pirties vanta yra tautinis paveldas. Tai bus sunki užduotis, nes daugelis iš jų apie pirti žino tik paviršutiniškai bei nesigilinant į vantos reikšmę ir vietą joje. Jei nepasiseks, kviesiu Jus, gerbiančius lietuvišką pirtį, jungtis prie atviro laiško žemės ūkio ministrui.

Lietuviškos pirties vanta yra mūsų TAUTINIS PAVELDAS.

Rodyk draugams

In memmoriam p. Mykolui

Vantų pynimo pamokos dalyviai su p. Mykolu pirmoje eilėje (2009 m. Nuotraukos perfotografuota))

Vantų pynimo pamokos dalyviai su p. Mykolu pirmoje eilėje (2009 m. (Nuotrauka perfotografuota))

2011 metų pavasarį baigėsi vieno Žmogaus gyvenimo rėdos radas. Žmogus išėjo basomis pėdomis, palikdamas ištirpusio sniego žymes. Išėjo į anapusinę pirtį, rankose nešdamas tobulos kupolės beržinę vantą.

Į Jo delnus nugulusios beržų šakos išgyvendavo virsmą. Atminties virsmą. Gimties virsmą garo migloje, kai iš gelmių ataidi paprastas ir nuoširdus “Ačiū”, “Ačiū už beržo skalsą”.

Šis virsmas įliejamas į kiekvieną surinktą beržo lapų kupolę, į kiekvieną jos mostą gare, ieškant kelio vėl atgimti.

Ačiū p. Mykolai, kad leidot prisiliesti prie amžių tankmėje slypinčios vantų pynimo paslapties.

Skalsaus garo anapusinėje pirtyje.

Rodyk draugams

Gyva pirties tradicija

Liepos mėnesio pabaigoje atsirado maža properša tarp kasdieninių darbų. Pasinaudojus ja išmoviau su vaikais į R.Norkūno amatų stovyklą Musteikos kaime. Nuovargis ir namie palikti darbai drumstė protą, į delnus negulė nei mėgstami švendro lapai, nei šiaudo stiebas. Tik iš krantų į pašalius pasižvalgyti išsprūdusi Musteika gaivino regėjimą ir aplinkos suvokimą. Tas aplinkos suvokimas tapo dar aiškesniu kai R.Norkūno, tempusio jaunų beržų glėbį, paklausiau apie jo naštą. Atsakymas buvo trumpas ir kiekvieną, pasiilgusį (-ę) pirties, atgaivinantis - vantoms. Keista, bet šio žodžio prasmę stovykloje suvokė tik vienetai.

Gal R.Norkūnui jau buvo žinoma apie mano begalinį norą regėti gyvą milimo tradiciją? Labai keista ir netradiciška, kad R.Norkūnas man apie baigiamą kūrenti pirtį priminė net du kartus. Tokios progos praleisti negalėjau.

Pirtį kūreno A.Zaliauskas. Į iškūrentą pirtį susirinko vyrai iš artimiausių sodybų. Vieni su kitais pasisveikino, ir A.Zaliausko pakviesti suėjo pirtin. Pirtis buvo “macna”. Krusnies angoje tarp žarijų raudonavo įkaitę akmenys. A.Zaliauskas medinėmis replėmis ištraukė raudoniu degantį poros kumščių akmenį ir atsargiai jį įleido į kibirą su atsineštu šaltu vandeniu. Pirties erdvę užpildė nuostabus akmens ir vandens suokalbio tembras. Netrukus į tą kibirą buvo įleistas dar vienas akmuo. A.Zaliauskas įsitaisė ant suoliuko po langeliu. O milimą į savo kibirą pratęsė kitas kaimynas. Perenė paskendo milto garo migloje. R.Norkūnas, pora stovyklos dalyvių įsitaisė ant aukštesnio plauto. Pats, jausdamas pirties “macnumą”, su vaikais likau tupėti ant apatinio suoliuko prie galinės sienos (tai buvo puiki vieta stebėti perenės migloje vykstanti veiksmą). Kandi pušies malka žnaibė akis. R.Norkūnas, atsiklausęs kaimynų, šliukštelėjo kaušą vandens ant krusnies. A.Zaliauskas, sėdėdamas po langeliu, ramiai prausėsi miltu vandeniu. Aš, norėdamas nesudrumsti esamos darnos, visaip gelbėjau savo dešimties metų sūnui ir jo bendraamžiui draugui, kad anie kulka neišlėktų lauk. Tik kažkam tarstelėjus, kad gal jau einam, jie pirmieji movė iš perenės ir daugiau į ją negrįžo. A.Zaliauskas irgi išėjo namo. Aš likau su savo ketverių metų sūnumi (jam, nors ir buvo sunku, niekur nesinorėjo eiti). Truputi atsigavę vėl suėjom į perenę. R.Norkūnas šliukštelėjo pora kaušų vandens ant krusnies. Aš, net sėdėdamas ant apatinio suoliuko, sulinkau kaip liaunas beržas po sniego danga. Mano sūnų irgi staiga paveikė žemės trauka. Tik R.Norkūnas užlėkė ant aukščiausio plauto. Žemiau įsitaisė pora stovyklos dalyvių (mačiau, kad vienam iš jų jau buvo labai sunku, bet išdidumas vertė jį likti ant antros laktos). R.Norkūnas, atstatęs nugara pačiam “macnumui”, pasakė, kad per pilnatį lengviau pakelti karštį (gal kažkas turi panašių pastebėjimų?). Pasikaitinęs R.Norkūnas ir dar keletą vyrų pasivanojo vantomis, apsiprausė ir išėjo lauk. Išeidamas namo R.Norkūnas dar perspėjo, kad ilgai neužsibūčiau pirtyje, nes jau ateis moterys. Chm? Moterims dar teko gerokai palaukti (atsiprašau jų už tai dar kartą). Likom tryse: aš, mano ketverių metų sūnus ir vienas stovyklos dalyvis. Kupinas džiūgesio milinau vandenį, vaikiau garą su vantą, vanojau ir vanojausi. Nusiprausėm su sūnumi ir atnešę moterims vandens bei palinkėję gero garo ir sveikatos, patraukėm į stovyklą. Garo migloje regėjau tradicijos šaknų ilgumą, girdėjau amžių aidą. Nuostabi pajauta. Ačiū R.Norkūnui už pakvietimą, A.Zaliauskui už šilumą.

Musteikos kaimo dvasią serginčių gyventojų dėka išlieka gyva tradicijų seka. Ačiū Jiems.

Musteikos kaimo pirties replės akmenims išimti.

Musteikos kaimo pirties replės akmenims išimti.

Musteikos kaimo pirtis. Amžius nežinomas

Musteikos kaimo pirtis. Amžius nežinomas

Rodyk draugams

Straipsnis apie seniausią pirtį Lietuvoje

Straipsniukas apie Kernavės Pajautos slėnyje atrasta XIV a. pirtį (straipsniukas pažintinės paskirties).

”Lietuvišką (baltišką) pirtis iki 1387 m.
Istorikai tradiciškai laikosi nuostatos, kad istorija prasideda tada, kai žmonija atranda raštą. Viskas, kas vyko iki tol yra paliekama priešistorės regos laukui. Rašto egzistavimas leidžia užfiksuoti informaciją ir perduoti ją erdvėje bei laike, tačiau tada iškyla informaciją užrašančiojo arba ją užsakančiojo asmens problema. Tokia informacija gali būti šališka, suklastota ar dėl kitų priežasčių mažai patikima.
Lietuviškos pirties ir jos apeigų istorija dažnai patenka į šių problemų gniaužtus. Vienintelis faktas, kuris išlieka nepakitęs - baltų gentys turėjo pirtis. Pirčių sandara, paplitimas, jų įrengimas bei apeigos tebelieka nežinomos. Mes galime rastį dalį atsakymų tik nuo XVI a. pradžios, kai buvo pradėta surašinėti dvarų inventorių.
1387 m. - data, nulėmusi tolimesnę Lietuvos, o vėliau ir Žemaitijos, istorinę raidą. Paviršutiniškai vertinant, galima teigti, kad nuo šios datos pradeda nykti pagoniškas tikėjimas, o dalis senųjų apeigų virsta tradicijomis, derančiomis prie naujojo tikėjimo. Kita vertus, Lietuva perima Vakarų Europos rašto tradicijas. Tai mums suteikia galimybę ne tik susipažinti su oficialiąją valdovų kanceliarija, bet ir prasiskverbti per laiko erdvę bei pažvelgti į lietuvišką pirtį, jos raidą.
Įvairiakalbio rašto tradicija, egzistavusi Lietuvoje iki krikšto priėmimo, neatskleidžia visų lietuviškos pirties ypatybių. Gelbsti archeologija ir pagrindinis jos informacijos šaltinis - nešališkas materialus palikimas. Unikalus tokio palikimo pavyzdys - 1986 m. Kernavės Žemutinio miesto teritorijoje archeologo A.Luchtano atrastas pirties pastatas. Šis XIV a. lietuviškos (baltiškos) pirties pastatas leidžia pažvelgti į pagoniškos Lietuvos pirtį, jos sandarą, įrangą, vietą to meto Pajautos slėnio gyventojų gyvenime. Nors remdamiesi šio radinio informacija negalime kalbėti apie apeigas, dvasinę pirties reikšmę ar teigti, kad tokio išplanavimo ir įrengimo pirtys buvo paplitusios visoje baltų gyvenamoje teritorijoje, tai nesumenkina šio radinio reikšmės.
1986 m. archeologinių kasinėjimų metu, XIV a. kultūriniame sluoksnyje buvo atkasti apatinis pirties statinio vainikas, vidaus įrengimo fragmentai, krosnis. Taip pat buvo atidengta pirties aplinka, rastos vantos bei medinis kaušelis. Dalis statinio nukentėjo, kadangi per pastato vidurį buvo nutiestas melioracinis griovys. Pirtis buvo pastatyta gyvenvietės vakariniame pakraštyje, greta pelkėtos pievos, kurioje galbūt buvo iškasta kūdrą. Statinys - be pamatų, po apatiniu vainiku buvo supiltas mažas smėlio pylimas. Pirtis buvo taisyklingos keturkampės formos (4800×4820 mm), pastayt iš apvalių, netašytų, nužievintų pušinių rastų. Rastai ties kertėmis iškišti į išorę.
Pirties viduje - viena, 4100×4080 mm dydžio, patalpa. Pastatas kampais beveik tiksliai orientuotas į šiaurę, rytus, pietus ir vakarus. Įėjimas iš pietryčių pusės. Durys varstėsi ant medinio statramsčio, jo apatinė dalis buvo įleista į vainikinį rastą. Pastato viduje buvo sudėtos grindys iš skeltų plačių eglinių lentų. Medinių grindų nebuvo tik priešais pirties krosnies pakurą . Čia buvo smulkiais akmenimis grįstos grindys su molio užpildu. Nors krosnies skliautas buvo suardytas, išliko net 60-65 cm aukščio jos apatinė dalis. Krosnis sukrauta iš akmenų be jokio skiedinio - taikant akmenį prie akmens, tarpus užpildant smulkesniais, skaldytais, akmenimis. Krosnis buvo gana didelė, 1600-1300 mm, užėmė visą pietrytinę pastato dalį. Vakarinė krosnies dalis rėmėsi į atraminę medinė sienelę, kurią prilaikė į žemę įkastas 17 cm storio rastas. Manoma, kad šis rastas siekė lubas ir į jį galėjo būti atremti pirties plautai. Pirties viduje nebuvo aptikta jokių gausesnių radinių, išskyrus keletą gyvulių kaulų ir medinį kaušelį.
Nemažiau reikšminga yra pirties aplinka. Priešais duris buvo akmenimis grįstas takelis, jis jungėsi su akmenimis grįsta gatvelę. Už takelio, priešais duris, apie 9 kv. m. plotą užėmė keletos centimetrų storio sodžių, pelenų ir nuodėgulių sluoksnis. Šiame sluoksnyje ir keletoje vietų aplink pirtį buvo rasta panaudotų beržinių vantų. Jų ilgis apie 50 cm, kai kurios jų buvo surištos liepų karnomis. Už 4 m. į pietus nuo pirties įėjimo buvo duobė. Archeologų nuomone, ji atliko išvietės funkciją. Priešingoje pirties pusėje buvo įrengtas vieno medinio rentinio šulinėlis. Jis, greičiausiai, buvo naudojamas vandeniui į pirtį semti.
Šie radiniai, deja, neatskleidžia, ar pirtyje buvo langelis, kaip joje buvo šildomas vanduo, vanojamasi ir prausiamasi. Nors daugelis klausimų lieka neatsakyti, remiantis archeologų radiniais kitose Pajautos slėnio statiniuose, pagrįstai galime atkurti pastato aukštį, tūrį ir net stogo formą bei jo dangai naudotas medžiagas. Taip pat galime teigti, kad pirtyje buvo dažnai maudomasi: labai nudėvėtas durų slenkstis, po viršutiniu suodžių ir pelenų iš pirties sluoksnių aptiktas antras, senesnis suodžių ir pelenų sluoksnis. Sužinome, kokios buvo vantos bei kaip jos buvo rišamo. Pamatome lietuviškos XIV a. pirties statybos ir įrengimo ypatumus.
Apžvelgus seniausios pirties radinius Kernavės Pajautos slėnyje, būtina pasižiūrėti kaip amžių tėkmėje pasikeitė lietuviškos pirties planas ir vidaus įrengimas. Palyginkime Kernavės XIV a. pirtį su 1936 m. Šiaulių kraštotyros draugijos Plungės rajono Mačiūkų kaime užfiksuotą ir aprašytą 1864 m. statybos pirtimi. Abi pirtys iš netašytų, nužievintų, apvalių rastų (skiriasi tik medienos rūšis - Mačiūkų kaimo pirčiai naudoti egliniai rastai). Abiejų pirčių kertės su išsikišusiais rastais, o durys buvo varstomos medinio statramsčio pagalba. Abi pirtys buvo vienos patalpos, keturkampio plano (tik Mačiūkų kaimo pirtis mažesnė, 3480×3480 mm). Mačiūkų kaimo pirtyje nebuvo langelio, krosnis, kaip ir Kernavės Pajautos slėnio pirtyje, sukrauta iš akmenų, nenaudojant jokio rišančiojo skiedinio. Grindims naudotos medinės lentos. Mačiūkų kaimo pirtis, skirtingai nei Kernavės, statyta ant nedidelio akmeninio pamato, tačiau abiejose pirtyse po medinėmis grindimis supiltas smėlio pagrindas. Abiejose pirtyse buvo naudojamos beržinės vantos. Neatmestina, kad vanduo Kernavės Pajautos slėnio pirtyje buvo šildomas kaip ir Mačiūkų kaimo pirtyje - milimo būdu.
Nors šias pirtis skiria penki šimtmečiai ir keleta šimtų kilometrų, tikrai negalime nepastebėti stulbinančių panašumų. Dar kartą pamatėme, kad per penketą amžių, pirties, kaip statinio, planas ir įrengimas mažai tepasikeitė. Kernavės Pajautos slėnio XIV a. pirtis pagrįstai leidžią kalbėti apie tradicinę lietuvišką pirtį. Galbūt, archeologų dėka, atsivers ir dar gilesni lietuviškos pirties klodai?”

Rodyk draugams

Iš J.Basanavičiaus rinktos tautosakos (apie pirtį)

Ištrauka iš Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos, 12 tomo.

“Iš pirties einan, reik kalbėt trejus, penkerius ar septynerius poterius ir tiek kartų “Amžiną atilsį” už tas dūšaites, kurios ugnyj sudegusios ar vandenyj nuskendusios yra.”

Šaltinis: http://www.knygadvaris.lt/?id=106&par=48&lang=lt&Gid=4022

Rodyk draugams

Žemaitiška pirtis

Į dienoraščio temų sąrašą įterpiau naują temą - Žemaitiška pirtis. Sukaupta medžiaga ir vis atrandama naują informaciją, leidžia pradėti griauti visiems gerai žinomą teiginį - žemaičiai pirčių neturėjo. Žemaičiai pirtis turėjo, pėrėsi, garą kėlė ir net katalikų bažnyčią savo pomėgiu erzino. Dar kremtant istoriko mokslų duoną norėjau rašyti kursinį tema - “Pirtis, jos vieta bendruomenėje ir tradicijos žemaičių gyvenamoje teritorijoje”. Tai ir liko tik siekiu. Dabar, kai lietuviškos (baltiškos) pirties muziejus pradeda ryškėti garo migloje ir įgauti aišku pavidalą, negaliu neatsigręžti į praeities siekius. Aišku, tai jau nebus kursiniu darbu, bet gal kažkam, mano dienoraščio įrašai apie žemaitišką pirtį, padės kitaip pasižiūrėti į pirties vietą žemaičių žemėse?

Kiekvienas naujas įrašas temoje “Žemaitiška pirtis” bus paremtas šaltiniais.

Pirtis Telšių rajone. Pirties amžius dar tikslinamas.

Pirtis Telšių rajone. Pirties amžius dar tikslinamas.

Rodyk draugams

Pirties diena

Kodėl verta aplankyti Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse birželio 18 d.? Todėl, kad: ten galėsit išgirsti vertingų minčių apie lietuvišką (baltišką) pirtį konferencijoje; pamatyti teisingų vantų; praplėsti savo akiratį. Vien dėl konferencijos verta nulėkti į “Pirties dieną”.

Lenkiu galvą prieš Lietuviškos pirties bičiulių draugiją už Pirties dienos organizavimo pastangas.

Rodyk draugams

Apie pirtį Kernavės Žemutiniam mieste.

Penktadienį sukoriau virš 300 km, kad pagaliau galėčiau prisiliesti prie, dar XIV a. garą kėlusio, kaušelio, peržiūrėti seniausios atkastos pirties Lietuvoje archeologinių kasinėjimų ataskaitą ir fotofiksaciją. Senai širdį kirbino noras visą tai paliesti, perskaityti, pajausti. Žinomo archeologo A.Luchtano geranoriškumo ir pagalbos dėka pagaliau (po daugiau nei prieš metus bevaisio beldimosi į Kernavės muziejaus duris) pasiekiau savo tikslą. Gaila, kad ataskaitoje nebuvo atrastų vantų fotofiksacijos, bet likusi medžiaga pagaliaus leis pradėti šios, seniausios Lietuvoje, pirties atkūrimą. Tai taps kertiniu akmeniu kuriamam lietuviškos pirties muziejuje.

Pridedu XIV a. pirties kaušelio nuotrauką.

Rodyk draugams