svidu, žibu, tvasku, skaistinuosi

Vis renku medžiaga apie žemaičių gyvenamoje teritorijoje buvusias pirtis, su jomis susietą dvasinį paveldą, mitologiją. Dažnai nebūna laisvų lėšų nulėkti į vieną arba kitą vietovę ir patikrinti informacijos apie ten buvusią pirtį.

Lašas po lašo pradėsiu ją skleisti savo tinklaraštyje.

Tačiau man reikalinga ir Jūsų pagalba. Gal kas žinot, matėt, girdėjot patikimą informaciją apie dar esamą (statyta maksimum 4-am dešimtmetyje arba dar geriau XIX a. II pus. - XX a. pr.) arba buvusią pirtį Plungės, Rietavo, Telšių, Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Akmenės raj.? Jei turit tokios informacijos, parašykit pranešimą į komentarų laukelį - atlėksiu, išmatuosiu, užfiksuosiu, pakalbinsiu ir į tinklaraštį paskelbsiu.

Ačiū

Ketvertą metų rinkau medžiagą apie lietuviškos pirties vantas. Važinėjant, bendraujant su garbaus amžiaus žmonėmis, narstant po muziejus, archyvus, šnekinant archeologus, istorikus pavyko išgryninti vieną specifinį vantų pynimo būdą, kuris vis dar žinomas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Šis būdas tikrai buvo žinomas ir Šiaurės Vakarų Lietuvos teritorijoje, bet tyrimas šioje erdvėje dar tęsiamas. Prieš keletą savaičių visą surinktą medžiagą iš pateikėjų ir Kernavės kasinėjimų, su proceso fotofiksaciją, su istorine, dokumentine medžiaga sudėliojau pagal reikalavimus ir atidaviau į ŽŪM Tautinio paveldo skyrių. Prieš pora dienų mane pasiekė informacija iš Tautinio paveldo komisijos posėdžio - ji gluminanti ir stebinanti. Viena komisijos ekspertė vantas sulygino su beverčiu buitiniu skudurėliu. Dar kiti suabejojo jų tautinio paveldo reikšmingumu ir pan. Man, kaip lietuviui ir lietuviškos pirties istoriją, raidą nagrinėjančiam žmogui yra GĖDA dėl tokio atsainaus, biurokratinio požiūrio į mūsų istoriją ir jos paveldą. Man skaudu, kad visokie gaminiai, kurių atitikmuo tautinio paveldo vardui dažnai būna miglotas, paskelbiami tautiniu paveldu. Pirties vanta pasirodo tokio įvertinimo neverta. Man toks požiūris sukelia ir graudu juoką - gal tegul “rusiška pirtis” tampa mūsų tautiniu paveldu?

Artimiausiomis savaitėmis dar bandysiu įtikinti bent dalį komisijos narių, kad lietuviškos pirties vanta yra tautinis paveldas. Tai bus sunki užduotis, nes daugelis iš jų apie pirti žino tik paviršutiniškai bei nesigilinant į vantos reikšmę ir vietą joje. Jei nepasiseks, kviesiu Jus, gerbiančius lietuvišką pirtį, jungtis prie atviro laiško žemės ūkio ministrui.

Lietuviškos pirties vanta yra mūsų TAUTINIS PAVELDAS.

Vantų pynimo pamokos dalyviai su p. Mykolu pirmoje eilėje (2009 m. (Nuotrauka perfotografuota))

2011 metų pavasarį baigėsi vieno Žmogaus gyvenimo rėdos radas. Žmogus išėjo basomis pėdomis, palikdamas ištirpusio sniego žymes. Išėjo į anapusinę pirtį, rankose nešdamas tobulos kupolės beržinę vantą.

Į Jo delnus nugulusios beržų šakos išgyvendavo virsmą. Atminties virsmą. Gimties virsmą garo migloje, kai iš gelmių ataidi paprastas ir nuoširdus “Ačiū”, “Ačiū už beržo skalsą”.

Šis virsmas įliejamas į kiekvieną surinktą beržo lapų kupolę, į kiekvieną jos mostą gare, ieškant kelio vėl atgimti.

Ačiū p. Mykolai, kad leidot prisiliesti prie amžių tankmėje slypinčios vantų pynimo paslapties.

Skalsaus garo anapusinėje pirtyje.

Liepos mėnesio pabaigoje atsirado maža properša tarp kasdieninių darbų. Pasinaudojus ja išmoviau su vaikais į R.Norkūno amatų stovyklą Musteikos kaime. Nuovargis ir namie palikti darbai drumstė protą, į delnus negulė nei mėgstami švendro lapai, nei šiaudo stiebas. Tik iš krantų į pašalius pasižvalgyti išsprūdusi Musteika gaivino regėjimą ir aplinkos suvokimą. Tas aplinkos suvokimas tapo dar aiškesniu kai R.Norkūno, tempusio jaunų beržų glėbį, paklausiau apie jo naštą. Atsakymas buvo trumpas ir kiekvieną, pasiilgusį (-ę) pirties, atgaivinantis - vantoms. Keista, bet šio žodžio prasmę stovykloje suvokė tik vienetai.

Gal R.Norkūnui jau buvo žinoma apie mano begalinį norą regėti gyvą milimo tradiciją? Labai keista ir netradiciška, kad R.Norkūnas man apie baigiamą kūrenti pirtį priminė net du kartus. Tokios progos praleisti negalėjau.

Pirtį kūreno A.Zaliauskas. Į iškūrentą pirtį susirinko vyrai iš artimiausių sodybų. Vieni su kitais pasisveikino, ir A.Zaliausko pakviesti suėjo pirtin. Pirtis buvo “macna”. Krusnies angoje tarp žarijų raudonavo įkaitę akmenys. A.Zaliauskas medinėmis replėmis ištraukė raudoniu degantį poros kumščių akmenį ir atsargiai jį įleido į kibirą su atsineštu šaltu vandeniu. Pirties erdvę užpildė nuostabus akmens ir vandens suokalbio tembras. Netrukus į tą kibirą buvo įleistas dar vienas akmuo. A.Zaliauskas įsitaisė ant suoliuko po langeliu. O milimą į savo kibirą pratęsė kitas kaimynas. Perenė paskendo milto garo migloje. R.Norkūnas, pora stovyklos dalyvių įsitaisė ant aukštesnio plauto. Pats, jausdamas pirties “macnumą”, su vaikais likau tupėti ant apatinio suoliuko prie galinės sienos (tai buvo puiki vieta stebėti perenės migloje vykstanti veiksmą). Kandi pušies malka žnaibė akis. R.Norkūnas, atsiklausęs kaimynų, šliukštelėjo kaušą vandens ant krusnies. A.Zaliauskas, sėdėdamas po langeliu, ramiai prausėsi miltu vandeniu. Aš, norėdamas nesudrumsti esamos darnos, visaip gelbėjau savo dešimties metų sūnui ir jo bendraamžiui draugui, kad anie kulka neišlėktų lauk. Tik kažkam tarstelėjus, kad gal jau einam, jie pirmieji movė iš perenės ir daugiau į ją negrįžo. A.Zaliauskas irgi išėjo namo. Aš likau su savo ketverių metų sūnumi (jam, nors ir buvo sunku, niekur nesinorėjo eiti). Truputi atsigavę vėl suėjom į perenę. R.Norkūnas šliukštelėjo pora kaušų vandens ant krusnies. Aš, net sėdėdamas ant apatinio suoliuko, sulinkau kaip liaunas beržas po sniego danga. Mano sūnų irgi staiga paveikė žemės trauka. Tik R.Norkūnas užlėkė ant aukščiausio plauto. Žemiau įsitaisė pora stovyklos dalyvių (mačiau, kad vienam iš jų jau buvo labai sunku, bet išdidumas vertė jį likti ant antros laktos). R.Norkūnas, atstatęs nugara pačiam “macnumui”, pasakė, kad per pilnatį lengviau pakelti karštį (gal kažkas turi panašių pastebėjimų?). Pasikaitinęs R.Norkūnas ir dar keletą vyrų pasivanojo vantomis, apsiprausė ir išėjo lauk. Išeidamas namo R.Norkūnas dar perspėjo, kad ilgai neužsibūčiau pirtyje, nes jau ateis moterys. Chm? Moterims dar teko gerokai palaukti (atsiprašau jų už tai dar kartą). Likom tryse: aš, mano ketverių metų sūnus ir vienas stovyklos dalyvis. Kupinas džiūgesio milinau vandenį, vaikiau garą su vantą, vanojau ir vanojausi. Nusiprausėm su sūnumi ir atnešę moterims vandens bei palinkėję gero garo ir sveikatos, patraukėm į stovyklą. Garo migloje regėjau tradicijos šaknų ilgumą, girdėjau amžių aidą. Nuostabi pajauta. Ačiū R.Norkūnui už pakvietimą, A.Zaliauskui už šilumą.

Musteikos kaimo dvasią serginčių gyventojų dėka išlieka gyva tradicijų seka. Ačiū Jiems.

Musteikos kaimo pirties replės akmenims išimti.

Musteikos kaimo pirtis. Amžius nežinomas

Straipsniukas apie Kernavės Pajautos slėnyje atrasta XIV a. pirtį (straipsniukas pažintinės paskirties).

”Lietuvišką (baltišką) pirtis iki 1387 m.
Istorikai tradiciškai laikosi nuostatos, kad istorija prasideda tada, kai žmonija atranda raštą. Viskas, kas vyko iki tol yra paliekama priešistorės regos laukui. Rašto egzistavimas leidžia užfiksuoti informaciją ir perduoti ją erdvėje bei laike, tačiau tada iškyla informaciją užrašančiojo arba ją užsakančiojo asmens problema. Tokia informacija gali būti šališka, suklastota ar dėl kitų priežasčių mažai patikima.
Lietuviškos pirties ir jos apeigų istorija dažnai patenka į šių problemų gniaužtus. Vienintelis faktas, kuris išlieka nepakitęs - baltų gentys turėjo pirtis. Pirčių sandara, paplitimas, jų įrengimas bei apeigos tebelieka nežinomos. Mes galime rastį dalį atsakymų tik nuo XVI a. pradžios, kai buvo pradėta surašinėti dvarų inventorių.
1387 m. - data, nulėmusi tolimesnę Lietuvos, o vėliau ir Žemaitijos, istorinę raidą. Paviršutiniškai vertinant, galima teigti, kad nuo šios datos pradeda nykti pagoniškas tikėjimas, o dalis senųjų apeigų virsta tradicijomis, derančiomis prie naujojo tikėjimo. Kita vertus, Lietuva perima Vakarų Europos rašto tradicijas. Tai mums suteikia galimybę ne tik susipažinti su oficialiąją valdovų kanceliarija, bet ir prasiskverbti per laiko erdvę bei pažvelgti į lietuvišką pirtį, jos raidą.
Įvairiakalbio rašto tradicija, egzistavusi Lietuvoje iki krikšto priėmimo, neatskleidžia visų lietuviškos pirties ypatybių. Gelbsti archeologija ir pagrindinis jos informacijos šaltinis - nešališkas materialus palikimas. Unikalus tokio palikimo pavyzdys - 1986 m. Kernavės Žemutinio miesto teritorijoje archeologo A.Luchtano atrastas pirties pastatas. Šis XIV a. lietuviškos (baltiškos) pirties pastatas leidžia pažvelgti į pagoniškos Lietuvos pirtį, jos sandarą, įrangą, vietą to meto Pajautos slėnio gyventojų gyvenime. Nors remdamiesi šio radinio informacija negalime kalbėti apie apeigas, dvasinę pirties reikšmę ar teigti, kad tokio išplanavimo ir įrengimo pirtys buvo paplitusios visoje baltų gyvenamoje teritorijoje, tai nesumenkina šio radinio reikšmės.
1986 m. archeologinių kasinėjimų metu, XIV a. kultūriniame sluoksnyje buvo atkasti apatinis pirties statinio vainikas, vidaus įrengimo fragmentai, krosnis. Taip pat buvo atidengta pirties aplinka, rastos vantos bei medinis kaušelis. Dalis statinio nukentėjo, kadangi per pastato vidurį buvo nutiestas melioracinis griovys. Pirtis buvo pastatyta gyvenvietės vakariniame pakraštyje, greta pelkėtos pievos, kurioje galbūt buvo iškasta kūdrą. Statinys - be pamatų, po apatiniu vainiku buvo supiltas mažas smėlio pylimas. Pirtis buvo taisyklingos keturkampės formos (4800×4820 mm), pastayt iš apvalių, netašytų, nužievintų pušinių rastų. Rastai ties kertėmis iškišti į išorę.
Pirties viduje - viena, 4100×4080 mm dydžio, patalpa. Pastatas kampais beveik tiksliai orientuotas į šiaurę, rytus, pietus ir vakarus. Įėjimas iš pietryčių pusės. Durys varstėsi ant medinio statramsčio, jo apatinė dalis buvo įleista į vainikinį rastą. Pastato viduje buvo sudėtos grindys iš skeltų plačių eglinių lentų. Medinių grindų nebuvo tik priešais pirties krosnies pakurą . Čia buvo smulkiais akmenimis grįstos grindys su molio užpildu. Nors krosnies skliautas buvo suardytas, išliko net 60-65 cm aukščio jos apatinė dalis. Krosnis sukrauta iš akmenų be jokio skiedinio - taikant akmenį prie akmens, tarpus užpildant smulkesniais, skaldytais, akmenimis. Krosnis buvo gana didelė, 1600-1300 mm, užėmė visą pietrytinę pastato dalį. Vakarinė krosnies dalis rėmėsi į atraminę medinė sienelę, kurią prilaikė į žemę įkastas 17 cm storio rastas. Manoma, kad šis rastas siekė lubas ir į jį galėjo būti atremti pirties plautai. Pirties viduje nebuvo aptikta jokių gausesnių radinių, išskyrus keletą gyvulių kaulų ir medinį kaušelį.
Nemažiau reikšminga yra pirties aplinka. Priešais duris buvo akmenimis grįstas takelis, jis jungėsi su akmenimis grįsta gatvelę. Už takelio, priešais duris, apie 9 kv. m. plotą užėmė keletos centimetrų storio sodžių, pelenų ir nuodėgulių sluoksnis. Šiame sluoksnyje ir keletoje vietų aplink pirtį buvo rasta panaudotų beržinių vantų. Jų ilgis apie 50 cm, kai kurios jų buvo surištos liepų karnomis. Už 4 m. į pietus nuo pirties įėjimo buvo duobė. Archeologų nuomone, ji atliko išvietės funkciją. Priešingoje pirties pusėje buvo įrengtas vieno medinio rentinio šulinėlis. Jis, greičiausiai, buvo naudojamas vandeniui į pirtį semti.
Šie radiniai, deja, neatskleidžia, ar pirtyje buvo langelis, kaip joje buvo šildomas vanduo, vanojamasi ir prausiamasi. Nors daugelis klausimų lieka neatsakyti, remiantis archeologų radiniais kitose Pajautos slėnio statiniuose, pagrįstai galime atkurti pastato aukštį, tūrį ir net stogo formą bei jo dangai naudotas medžiagas. Taip pat galime teigti, kad pirtyje buvo dažnai maudomasi: labai nudėvėtas durų slenkstis, po viršutiniu suodžių ir pelenų iš pirties sluoksnių aptiktas antras, senesnis suodžių ir pelenų sluoksnis. Sužinome, kokios buvo vantos bei kaip jos buvo rišamo. Pamatome lietuviškos XIV a. pirties statybos ir įrengimo ypatumus.
Apžvelgus seniausios pirties radinius Kernavės Pajautos slėnyje, būtina pasižiūrėti kaip amžių tėkmėje pasikeitė lietuviškos pirties planas ir vidaus įrengimas. Palyginkime Kernavės XIV a. pirtį su 1936 m. Šiaulių kraštotyros draugijos Plungės rajono Mačiūkų kaime užfiksuotą ir aprašytą 1864 m. statybos pirtimi. Abi pirtys iš netašytų, nužievintų, apvalių rastų (skiriasi tik medienos rūšis - Mačiūkų kaimo pirčiai naudoti egliniai rastai). Abiejų pirčių kertės su išsikišusiais rastais, o durys buvo varstomos medinio statramsčio pagalba. Abi pirtys buvo vienos patalpos, keturkampio plano (tik Mačiūkų kaimo pirtis mažesnė, 3480×3480 mm). Mačiūkų kaimo pirtyje nebuvo langelio, krosnis, kaip ir Kernavės Pajautos slėnio pirtyje, sukrauta iš akmenų, nenaudojant jokio rišančiojo skiedinio. Grindims naudotos medinės lentos. Mačiūkų kaimo pirtis, skirtingai nei Kernavės, statyta ant nedidelio akmeninio pamato, tačiau abiejose pirtyse po medinėmis grindimis supiltas smėlio pagrindas. Abiejose pirtyse buvo naudojamos beržinės vantos. Neatmestina, kad vanduo Kernavės Pajautos slėnio pirtyje buvo šildomas kaip ir Mačiūkų kaimo pirtyje - milimo būdu.
Nors šias pirtis skiria penki šimtmečiai ir keleta šimtų kilometrų, tikrai negalime nepastebėti stulbinančių panašumų. Dar kartą pamatėme, kad per penketą amžių, pirties, kaip statinio, planas ir įrengimas mažai tepasikeitė. Kernavės Pajautos slėnio XIV a. pirtis pagrįstai leidžią kalbėti apie tradicinę lietuvišką pirtį. Galbūt, archeologų dėka, atsivers ir dar gilesni lietuviškos pirties klodai?”

Ištrauka iš Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos, 12 tomo.

“Iš pirties einan, reik kalbėt trejus, penkerius ar septynerius poterius ir tiek kartų “Amžiną atilsį” už tas dūšaites, kurios ugnyj sudegusios ar vandenyj nuskendusios yra.”

Šaltinis: http://www.knygadvaris.lt/?id=106&par=48&lang=lt&Gid=4022

Į dienoraščio temų sąrašą įterpiau naują temą - Žemaitiška pirtis. Sukaupta medžiaga ir vis atrandama naują informaciją, leidžia pradėti griauti visiems gerai žinomą teiginį - žemaičiai pirčių neturėjo. Žemaičiai pirtis turėjo, pėrėsi, garą kėlė ir net katalikų bažnyčią savo pomėgiu erzino. Dar kremtant istoriko mokslų duoną norėjau rašyti kursinį tema - “Pirtis, jos vieta bendruomenėje ir tradicijos žemaičių gyvenamoje teritorijoje”. Tai ir liko tik siekiu. Dabar, kai lietuviškos (baltiškos) pirties muziejus pradeda ryškėti garo migloje ir įgauti aišku pavidalą, negaliu neatsigręžti į praeities siekius. Aišku, tai jau nebus kursiniu darbu, bet gal kažkam, mano dienoraščio įrašai apie žemaitišką pirtį, padės kitaip pasižiūrėti į pirties vietą žemaičių žemėse?

Kiekvienas naujas įrašas temoje “Žemaitiška pirtis” bus paremtas šaltiniais.

Pirtis Telšių rajone. Pirties amžius dar tikslinamas.

Kodėl verta aplankyti Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse birželio 18 d.? Todėl, kad: ten galėsit išgirsti vertingų minčių apie lietuvišką (baltišką) pirtį konferencijoje; pamatyti teisingų vantų; praplėsti savo akiratį. Vien dėl konferencijos verta nulėkti į “Pirties dieną”.

Lenkiu galvą prieš Lietuviškos pirties bičiulių draugiją už Pirties dienos organizavimo pastangas.

Penktadienį sukoriau virš 300 km, kad pagaliau galėčiau prisiliesti prie, dar XIV a. garą kėlusio, kaušelio, peržiūrėti seniausios atkastos pirties Lietuvoje archeologinių kasinėjimų ataskaitą ir fotofiksaciją. Senai širdį kirbino noras visą tai paliesti, perskaityti, pajausti. Žinomo archeologo A.Luchtano geranoriškumo ir pagalbos dėka pagaliau (po daugiau nei prieš metus bevaisio beldimosi į Kernavės muziejaus duris) pasiekiau savo tikslą. Gaila, kad ataskaitoje nebuvo atrastų vantų fotofiksacijos, bet likusi medžiaga pagaliaus leis pradėti šios, seniausios Lietuvoje, pirties atkūrimą. Tai taps kertiniu akmeniu kuriamam lietuviškos pirties muziejuje.

Pridedu XIV a. pirties kaušelio nuotrauką.

Kiek žmonių - tiek nuomonių. Dažnas (-a) girdėjo šį posakį. Šiame mano blogo įraše noriu užlieti samtelį minčių nuoviro ant daugelio pirtininkų krusnies. Ne dėl piktavališkumo ar arogancijos.

Apie papročius ir tradicijas.

Daugeliui nesukels abejonių pirmojo sakinio perfrazavimas, kad kiek Lietuvoje etninių grupių - tiek tradicijų, papročių arba dar platesnis - kiek baltų genčių - tiek pasaulėvokų. Ar būtų teisinga kitą mušant (galima ir vanta glostant) aiškinti apie tai, kad vienas arba kitas pirties ritualas yra prosenovinis, turintis nenukirstas šaknis ir tikrai lietuviškas arba baltiškas (suprask - buvęs įprastu ritualų tarp visų baltų genčių)? Ar galima organizuojant edukacines programas lietuviškai pirčiai pažinti, vadinti jas lietuviškos pirties vardu į programos turinį įtraukiant “druskos ir žolelių pilingą” (citata iš programos) (šliukšt pirmą samtelį)? Aiškų galima, bet neteisinga (aš save irgi dažnai sutramdau, kai norisi įsisprausti į teisingumo maršką). Tai tik dar vienas “opiumas liaudžiai” (ech, teisus buvo Ostapas Benderis). Ir tikrai išlenda nežinojimo rakštis, kai tokios programos pabaigoje pažadama atsakyti “į daugybę Jus dominančių klausimų apie lietuvišką pirtį” (šliukšt antrą samtelį). Vargu ar galima (norint, įtikinti galima) pasitelkus vieną ar kitą paprotį, paimtą iš vieno arba kito etninio regiono pateikti jį kaip tradicinį visiems lietuviams (ar dar drąsiau - baltams). Pavyzdžiui, elgsena su vantomis po pėrimosi - dažnai tenka girdėti teiginį, kad lietuviškoje pirtyje panaudotos vantos buvo pagarbiai sudeginamos, tačiau aš žinau ir priešingą tradiciją (kai prisikasiu prie dėžių su savo užrašais - paskelbsiu šaltinį), kai vantos po pirties panaudojamos pirčiai iššluoti, grindis numazgoti. Tai kuris iš šių papročių (jei galima taip aiškinti) yra teisingas, prosenoviškas ir buvęs visoje Lietuvoje (net neaiškus šio papročio egzistavimo laikotarpis amžių tėkmėje)? Net seniausios faktinės pirties Lietuvoje radiniai Kernavėje parodo, kad vantos buvo tiesiog numestos į pašalę. Į paskutinį mano įrašą blogę vienas komentatorius įpylė skeptiško antpilo ir paskatino mane truputi kritiškiau pažvelgti ne tik į komentatoriaus įtikėjimą viena tiesa, bet ir į savo nuostatas. Gyvo, nepertaukto papročio egzistavimas yra vertingesnis už tariamo papročio rekonstravimą. Manau, kad vieno arba kito pirties papročio ištraukimas ir pateikimas kaip buvusio visuotinai paplitusio tarp lietuvių yra neteisingas ir egoistiškas poelgis.

Apie ritualus.

Lenkiu makauklę prieš buvusį studijų metų magistrinio darbo ir kursinio vadovą profesoriu L.Klimką. Pasinaudosiu jo ir kitų autorių mintimi apie ritualą. Ritualas - sakralus veiksmas, kurio pagalba bandoma atkartoti pirmapradį veiksmą - tarsi vėl atgimtu pradžios pradžia. Kai ritualas nebeteko sakralumo (kai žmogus nustojo tikėti jo galia), jis tapo papročiu (štai čia turime vienintelę giją per papročius pažvelgti į ritualus). Tačiau ritualo rekonstravime pagrindas - tikėjimas, arba … ritualą demonstruojančiojo aktoriniai gebėjimai. Tačiau tiek vienoje, tiek kitoje pozicijoje - tai tik vieno arba kito lokalaus ritualo rekonstravimas. Ir dar blogiau - tikėjimas ritualo sakralumu rekonstravime dažniausiai neegzistuoja, nes mes priverstinai jį išgyvename dabarties laikmečio terpėje. Neneigiu ritualo reikšmingumo ir siekio atkartoti jį su tikėjimu jo sakralumu, bet čia vėl susiduri su daugelio noru pateikti, ir daugelio naiviu noru tikėti, “kad taip buvo per amžius pas mūsų protėvius” (suprask - pas visus baltus (kuršius, prūsus, lietuvius, galindus ir t.t.). Mes, pirties papročių ir ritualų rekonstravimui turime tik lašą rašytinių šaltinių (ir tai geriausiems norams esant pagrįstai galime prasiskverbti į XVII a.), o vieno ar kito papročio visuotinumo pabrėžimas yra tik mūsų noras, kad taip būtų.

Ieškokim, gretinkim, tikėkim sielos gelmėmis, bet nemeluokim sau ir kitiems, nes įtikėjimas mūsų neklystamumu gimdo šimtus klystančiu. Eikim į pirtį be išankstinių nuostatų, kad buvo “taip ir taip”. Kas buvo - ateis iš mūsų gelmių ir peržengs per dabarties įskiepitą skeptiškumą. Tik pajautę iš gelmių atėjusį suvokimą neikim ir neskelbkim apie “praregėjimą”. Vieni mus įvertins kaip kvailius, kiti seks paskui ir erzins savo lipšnumu. Tai yra Jūsų pažinimas. O tradicijos yra sukuriamos. Daugelis sutiks, kad mūsų protėviai, gyvendami gamtos ritmu ir jausdami jį, siekė išgyventi (nesušalti, pavalgyti, giminę pratęsti, duoklę sumokėti ir t.t. ir pan.). O visi ritualai, visos dvasios buvo reikalingos išgyvenimo užtikrinimui. Šis siekis yra visuotinas, bet ar jo siekimo būdai vienodi - nežinia. Tiesiog eikim į pirtį ir perkimės, garą kelkime bei kūną ir protą nuraminę sielai laisvę atgimti suteikim. Ar šiam atgimimo virsmui reikalinga pėrimosi technika, vanojimo varžybos, ritualų rekonstrukcija ir pan.? Atidėkim visą komercinį ir konkurencinį šlamštą į šalį - tiesiog išgyvenkim vieną sakralų virsmą - gimima.

Protą ir sielą apvalančio garo Jums.