Archaiški pirties papročiai Musteikos kaime
Pora kartų teko garbė vienoje iš Dzūkijos nac. parko Musteikos kaimo pirtelių garą kelti, kūną su drebulių-lazdynų vantą pažvalinti. Musteikos kaimas garsėja savo archaiškomis tradicijomis (apie musteikiškių vantų pynimo būdo identišką panašumą su man iš Zarasų krašto žinomu jau rašiau). Tačiau vienos archaiškos pirties tradicijos Romas Norkūnas neatskleidė, nuo svetimų akių nuslėpė. Rašydamas apie lietuvišką pirtį minėjau vieną archaiškiausių garo pirtyje išgavimo būdą - milimą. Štai kaip šią archaišką tradiciją Musteikos kaime aprašo pats Romas Norkūnas: “Susitinkame kaimynai pirtyje. Dūmai vertėsi per langelį ir per duris, šį kartą kūreno Antanas, jo malkos pušinės, geros, sausos, ilgos - apie šešiasdešimt centimetrų, bet žarijų nedaug šį kartą gavosi. Man irgi praėjusį kartą nenusisekė: žiemos pabaiga, jau baigiasi akmenys ir žarijų buvo nedaug, tačiau krosnis buvo gerai įkaitusi. Dėl to pats įdomumas išlieka - jis būna pradžioje, vos atėjus į pirtį, tada kiekvienas paeiliui imame su medinėmis replėmis iki raudonumo įkaitusius akmenis ir dedame į skardinį kibirą. Ir tuomet retsykiais pasigirsta didelis sprogimas. Sprogsta akmuo, visas vanduo iš kibiro lekia lauk - tiesiai į lubas, akmuo per akimirką pavirsta į smiltis. Po keletos tokių įvykių aš irgi pradedu bijotis kaip ir kaimynų anūkas bernelis Justinas, juk retsykiais ir kibiras lekia į šoną kelis metrus, dažniausiai jisai jau būna nesuremontuojamas. Todėl reikia darbuotis atsargiai, akmenį leisti iš lėto ir klausytis ar nelabai „griaudžia”. Bet šį sykį akmenys „geri” ir nesproginėja, todėl visi ramiai užimame savo vietas ir laukiame kol po pirtį pasklis didesnis karštis ir geras garo kvapas.”
Štai kur dar gyva sena archaiška lietuviškos pirties tradicija. Suteikit šitai tradicijai gyvasties ir savo pirtyse bei geru žodžių minėkit musteikiškius už jų kuklų tradicijų sergėjimą.
Gero garo ir skalsos.
Patiko (4)
Dristu suabejoti, dėl garo išgavimo aukščiau aprašytu budu. Garas nuo seno buvo isgaunamas pilant vandeni ,ar žoleiu uzpilus ant krusnies , tai yra piramydės forma sukrautu ir ikaitintu akmenu.
O vandens įkaitinimas prausimuisi buvo ruošiamas milimo budu, tai yra ikaitinus akmenis ir metamus į mažiausiai 30-50 ltr. talpos medini kubilą , one kaip autorius apraso, į skardini kibira ,kuriu senovėje nebuvo, o jei jau ir atsirado tai buvo per brangus juos gadinti. O jei akmenis sprogineja,tai reiškia netinkamai bvo paringti. Aišku slaiku nuo milimo visi akmenys sutrupa, tačiau kad su griausmu sproginetu matyt ten buvo lauku kalkakmenys.
P.S.Tarp kitko , įkaitintas akmuo,iš karto, metamas į kubila ir labai gražiai šneka ir šnypsčia kubile. http://www.dvaropirtis.lt Rumšiškės.
Ponas Adasrikai, straipsnyje kalbama apie šiandieną. Šiandien juk nebenaudojami mediniai kibirai ir kubilai, o tradicija vandenį kaitinti akmenimis — išlikusi. O dėl garo Jūs teisus, tik ne taip supratote Romo žodžius — kadangi jis rašė apie akmenis, garo neakcentavo, dėl to praleido momentą, kai pilamas beržų nuoviras ant krosnies. Juk savaime suprantama, kokiu būdu gaunamas garas pirtyje:)
p. Adasrikai. Abejones skatina ieskojima (geraja prasme). Jus rasot, kad “garas nuo seno”. Nuo kada tas “senas” prasideda? Visas Rumsiskiu muziejaus erdves istorinis laikotarpis yra XIX a. (gal keleta objektu galima butu “pritempti” prie XVIII a. II puses). Isties sauni ideja iterpti pirti (ir ja akcentuoti) i Rumsiskiu erdve, bet remtis XIX a. ir kalbeti apie “seniau” nera teisinga. Istorikai labiausiai vertina rasytinius saltinius, o tokiu apie pirtis tera vienetai, o ir dauguma ju yra tik is XIX a. Problema dar ir tame, kad rasytiniai saltiniai gali buti saliski (todel turetu buti vertinami kritiskai). Kitas saltinis - zodinis palikimas (pasakojimai, dainos), taciau dainu nagrinejime prasideda nemazai interpretaciju o pasakojimai yra “kiek pamenu” - taigi vel sustosime ties XIX a. (gal kartais pasinersime ir iki XVIII a.). Kas lieka - archeologiniai radiniai. Seniausias ir pagristas pirties objektas is Viduramziu. Bet ar galime remtis tik vienu radiniu, kad galetume pagristai kalbeti apie sio fakto visuotinuma? Paprociu atkurimas visada yra didziausia problema, nes mes visada i praeiti ziurime is dabarties tasko (su visais internetais, masinomis ir t.t. savo samoneje). Garo isgavimo budas milimo budu yra tikrai archaiskesnis is garo isgavima pilant ant akmenu krusnies. Tai archeologu nuomone. Musteikos kaimas etnologu vertinamas del daugelio archaisku tradiciju issaugojimo (tarp kuriu pvz. drevine bitininkyste yra tikrai senesne uz XIX a.) o Romas Norkunas eina siu tradiciju issaugojime ir atgaivinime sauniu keliu - bando i viska pasiziureti per to laikmecio zmogaus samones prizme (tokiu budu atmesdamas dabarties samones tarsa). Tai, mano galva, patikimesnis budas negu interpretavimas. Rumsiskese atkurtoje pirtyje yra demonstracija (atkurta), o Musteikos kaime tai yra nenukirstom saknim tradicija, kuri yra naturali, gyva, kasdieniska kaip visiems miegas. Rumsiskiu “dvaro pirties” beda, gretinant ja su Musteikos tradicijomis (atsiprasau ir vienu, ir kitu), kad jos edukacine prasme yra ribota ir turinti stagnacinio poveikio samonei. Daugeliui tai, kas yra “dvaro pirtyje”, gali tapti negincijamu faktu, kad tikra pirtis buvo tik tokia (nors dvaras faktiskai nepaise, o daznai ir nezinojo paprastu zmogeliu dvasiniu pirties klodu. O ir pats pirties turis bei planas neretam nemastanciam tautieciui paskatins suvokima, kad senoji baltiska pirtis buvo stai tokia - kaip dvieju galu troba). Jeigu greta “dvaro pirties” butu atkurta ir paprasta kaimiska pirtis - tada siu gresmiu butu galima isvengti (pati mintis, skleisti lietuviskos pirties dvasia Rumsiskese (nors ir per “dvaro pirties” forma), yra puiki). O Musteikos kaimo tradicija, atmetus siu dienu atributus, leidzia mums pazvelgti daug toliau i praeiti ir nestagnuoti savo samones, suvokimo (pvz. kad kubilas turi buti 35-50 l talpos ir pan.). Pasiziurekit i Musteikos tradicijas ir Jums nereikes jokiu dirbtiniu rekonstrukciju, nes geriausia rekonstrukcija yra savo vidiniu klodu pazadinimas kasdieniam gyvenimui. Gero garo Jums.